Ar buvote lalauti?
Atšventėme Velykas – gražiausią pavasario šventę. Ar buvote lalauti? Ne? O gal net nežinote, ką tai reiškia?
Lietuvių kalbos žodynas aiškina, kad lalauti – per Velykas vaikščioti pakiemiais, dainuojant tam tikras dainas ar giedant giesmes ir renkant dovanas. Lalaujantys žmonės (dažniausiai jauni vyrai) buvo vadinami lalauninkais ar lalaunykais. Lalaudavo dažniausiai pirmąją Velykų naktį. Tai buvo jaunimo pramoga. Merginos net patalus klodavosi ant suolo palei langą, kad atėjusius lalauninkus geriau matytų, kad girdėtų, kuris gražiausiai gieda. Lalauninkus reikdavo už giesmes apdovanoti – duoti margučių. Lalauninkai keliaudavo per kaimus, tai būdavo puiki proga jaunimui susipažinti.
Gaila, kad ši graži tradicija jau išnykusi. Išlikęs tik žodis – kaip ir daugybė žodžių, „atgyvenusių“ savo gyvenimą. Tiesa, turime dar vartojamą žodį „lalėti“ – garsiai kalbėti, klegėti tarp savęs. Tie žodžiai turi bendrą šaknį ir yra giminingi. Turbūt retas kuris bežino, ką reiškia „šatra“ (kartis troboje rūbams kabinti), „muštokė“ (medinis indas sviestui mušti). Nelikus daiktų, išnyksta ir žodžiai. Atsiranda nauji daiktai – prireikia naujų pavadinimų. Vargu ar mūsų proprosenelė žinotų, kas yra pėdkelnės ar atmintukas… Ar žinote, kad anksčiau nebuvo tokio įprasto žodžio kaip „šratinukas“? Tik pasirodęs Lietuvoje jis buvo pavadintas „kugelšraiberiu“ (vokiškai Kugelschreiber – „rutulinis rašiklis“), ir taip vadinosi gerą dešimtmetį. Pagal tai galime spręsti, kad pirmieji šratinukai pas mus atkeliavo iš Vokietijos.
Visos kalbos turi „bazinius“ žodžius kasdieniams daiktams, veiksmams ir reiškiniams pavadinti – tų žodžių pakanka normaliai susikalbėti. Tačiau norint pajusti tikrąją kalbos „dvasią“, reikia žinoti kur kas daugiau. Kiekviena kalba turi savų bruožų. Tarkim, kinų kalba yra keturtonė – joje yra žodžių, kurie ištarti kita tonacija turi skirtingą reikšmę. Dėl to visi kinai turi muzikinę klausą – kitaip negalėtų susikalbėti. Serbų ir kroatų kalbose pasitaiko žodžių, kuriuose iš eilės eina 5 ar net 6 priebalsiai be balsių (jų žodyje gali net nebūti!) – smrtno („mirtingas“), vlk („vilkas“). Kai kurios Amazonės tautelės gerklomis gali leisti garsus, primenančius kosčiojimą ar kranksėjimą, ir jie turi žodžių reikšmę.
Kalbos skiriasi ne tik garsų sistema, gramatine sandara, bet ir žodyno apimtimi – vienose kalbose žodžių daugiau, kitose mažiau. Mes teturime tik vieną žodį sniegui pavadinti, o Kanados inuitai (už poliarinio rato gyvenanti tauta) – bent 53 žodžius. Tarp jų ir „matsaaruti“ – drėgnas sniegas, „pukak“ – kristalinis smulkus sniegas, išvaizda primenantis druską. O ar žinote, kiek lietuvių kalboje yra žodžio „lyti“ sinonimų? Sinonimų žodynas jų pateikia net 56! Okeanijos tautelės turi žodį, kuris reiškia „gauti per galvą krentančiu kokoso riešutu“, Afrikos masajai vienu žodžiu pasako „ginti bandą pagirdyti “. Šiaurės Amerikos indėnai neturi žodžio „metai“ – amžių jie matuoja vasaromis. Matyt, dėl to, kad atšiaurią žiemą būdavo sunku išgyventi. Taigi žodynas padeda atskleisti, kas tautai svarbiausia, jis priklauso nuo tautos gyvenimo būdo, istorinės patirties.
Kiekviena kalba – unikali ir nepaprasta. Tai ne tik tautos skiriamasis ženklas, bet ir vertingas turtas. Saugokime ir didžiuokimės ja!
