AR REIKIA KEISTI LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBOS TRADICIJAS?
Ne paslaptis, kad lietuvių kalbos gramatika – kietas riešutėlis. Tuo ypač skundžiasi užsieniečiai, kuriems tenka mokytis lietuvių kalbos. Ir nenuostabu: dažnai net patiems lietuviams kyla problemų, kur dėti nosinę – kur nereikia, kada rašyti ilgąjį balsį, kada – trumpąjį. O kur dar asimiliacija ir visos kitos vingrybės!
Kalba – dinamiškas reiškinys, ji nuolat keičiasi, pasipildo naujais žodžiais ir naujų reiškinių ar daiktų pavadinimais. Be to, bėgant laikui visos kalbos linkusios paprastėti.
Kalbos paprastėjimas ypač pastebimas jaunimo tarpe. Dėl technologijų įtakos atsirado tokia kalbos atmaina, kaip SMS žinučių kalba, kuriai būdingas žodžių trumpinimas (pvz., vietoje „nežinau“ rašoma „nzn“), ignoruojami diakritiniai ženklai. Socialiniuose tinkluose kalba išsiplėtė simboliais – emocijas ir reiškinius apibūdinančiais paveikslėliais. Jais pakeičiami elementariausi žodžiai. Tai patogu, kai reikia greitai parašyti tekstą, tačiau žodynui daroma žala. Kalbos specialistai įspėja, kad šie reiškiniai skurdina jaunuolių žodyną, padeda įsišaknyti netaisyklingai rašybai: jei taupant laiką, užuot rašius „čia“, rašoma „ce“– ilgainiui tokia rašyba gali įsitvirtinti ir kitose srityse. Kalbininkai nerimauja, kad „beraščių“ jaunuolių, ignoruojančių rašybos taisykles, ateityje tik daugės, todėl siūlo mokymo procese gramatikai skirti daugiau dėmesio ir išsaugoti lietuvių kalbos rašybos tradicijas.
Tačiau ne visi kalbininkai tokios griežtos nuomonės. Kalbininkas Antanas Smetona, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas, LRT Klasika laidoje „Ryto allegro“ teigė, kad neprieštarautų, jog kai kurių istoriškai nusistovėjusių gramatikos subtilybių būtų galima atsisakyti. Kaip pavyzdį jis paminėjo žodžius „ąžuolas“, „šąla“, „bąla“– jo nuomone, nuo šių ar panašių žodžių „nukabinus“ nosines, niekas nepasikeis, nes tarčiai tai įtakos nedaro. Tai istoriškai nusistovėjusi tradicija, mūsų laikais jau praradusi prasmę. Yra kalboje ir sunkiai suvokiamų dalykų – kodėl „iešmas“ rašoma be „j“, o „Jieznas“ – su? Juk tariama vienodai! Kalbininkas teigia, kad lietuviška rašybos tradicija yra labai jauna palyginus su kitų kalbų tradicijomis, taigi protingiausia būtų rašybos reformas suderinti su natūraliu kalbėjimu.
„Kiek tos tradicijos reikia laikytis ir kur ta tradicija, kokio senumo? Angliška, prancūziška tradicija yra viena. Lietuviškai tradicijai yra šimtas metų. Tai nėra labai sena tradicija, tai gal galima ką nors ir pareguliuoti“, – sako pašnekovas. Tokių reiškinių, kaip rašybos taisyklių keitimas, mūsų kalboje yra buvę ne kartą.
Anot kalbininko, jaunimas nebemoka taisyklingai rašyti dėl to, kad beveik neberašo ranka. Plunksną vis dažniau keičia kompiuterio klaviatūra ar kitų prietaisų mygtukai. Be to, šiuolaikiniai jaunuoliai – kita karta, jų kitoks mąstymas. „Mano galva, tai mažesnė kalbos bėda ir didesnė mąstymo bėda. Jie gyvena visiškai kitame pasaulyje“, – teigia A. Smetona. Todėl natūralu, kad jaunimo kalba linkusi paprastėti.
Plačiau išdėstytą A. Smetonos nuomonę rasite straipsnyje http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/sventvagyste-antanas-smetona-uzsimojo-nukabinti-nosine-nuo-azuolo.htm
