Tekstų vertimo subtilybės

Tekstų vertimo subtilybės

Daugelis mano, kad vertėjo darbas gan paprastas – pakanka gerai išmokti kalbą, ir jau gali būti vertėjas. Retas kuris susimąsto, kad šiame darbe neužtenka žinių – reikia ir intuicijos, ir kūrybingumo. Šiais laikais tekstą apytikriai galima išsiversti ir su vertimo programomis, pvz., „Google vertėju“. Tačiau kas praktiškai susidūrė su programiniu vertimu, puikiai žino, kaip ilgai tenka atrinkinėti ir net spėlioti tikrąją teksto prasmę. Kiekviena kalba turi gausybę daugiareikšmių žodžių, sinonimų su subtiliausiais reikšmės atspalviais ir žodelių emocijoms išreikšti. Surasti tinkamiausią atitikmenį tokiu atveju nepakanka žinių – reikia ir logikos, ir išmanymo, ir patirties. Tarkim, prancūzai turi žodžių samplaiką „sans doute“. Verčiant pažodžiui, atskiri žodžiai reiškia „be“ ir „neabejotinai“, o pati samplaika turi reikšmę „turbūt“, „tikriausiai“. Nepatyręs vertėjas, ko gero, ją išverstų „be abejonės“, ir tai būtų netikslus, netgi priešingos reikšmės vertimas. Tokių, atrodytų, keistenybių turi visos kalbos. Kalbant apie sinonimus irgi pasitaiko kuriozinių situacijų – turbūt ne vienas esate skaitę knygų su akivaizdžiais vertimo netikslumais. Taip nutinka tada, kai originalo kalboje žodis daugiareikšmis, o mūsų kalba turi jam kelis atitikmenis. Tarkim, knygoje apie pirmykščius žmones rašome: „Ji paėmė žabų paketą“. Tas „paketas“ šiuo atveju net akis bado – vertėjas nepasivargino paieškoti tinkamiausio žodžio, matyt, visai pamiršęs, kad lietuvių kalba turi žodį „ryšulys“. Taigi geras vertėjas turi puikiai mokėti abi kalbas – tiek užsienio, tiek gimtąją.

Atskira kalbos subtilybių rūšis – frazeologizmai ir posakiai, kurių negalima versti pažodžiui. Jų apstu ir lietuvių kalboje. Visi esame girdėję tokių posakių: „užmesti akį“ (žvilgtelti), „liežuvį laidyti“ ( bartis, piktžodžiauti), „gerklę paleisti“ (imti rėkti) ir pan. Dėl jų prasmės mums abejonių nekyla. Tačiau net mūsų gimtojoje kalboje yra frazeologizmų, kurių reikšmė jau „išsitrynusi“, nebeatsekama, ir jo suprasti, jei nesi girdėjęs, neįmanoma. Vienas tokių posakių – „dinderį mušti“(tinginiauti).

Vertėjams, susidūrusiems su frazeologizmu tekste, kyla nelengva užduotis: reikia ne tik išversti posakį, bet ir pritaikyti atitikmenį iš lietuviškų frazeologizmų. Pavyzdžiui, vokiečių frazeologizmui  „große Augen machen“ (dideles akis padaryti) turime puikų atitikmenį – „akis išpūsti“(nustebti); brazilų posakiui „a mãe de todos os demônios“ (visų velnių motina) turime „velnio bobutė“ (kalbant apie piktavalę pagyvenusią moterį), rusų  „Кот наплакал“ (katinas priverkė ) galime pakeisti „katino ašaros“ (labai mažai), vietoje prancūzų „Les carottes sont cuites!“ (morkos jau išvirtos) galime sakyti „šaukštai po pietų“ (per vėlu). Yra frazeologizmų, atkeliavusių į kalbas kaip istorinių įvykių atgarsiai,  taip pat iš Biblijos ar literatūros kūrinių – „pereiti Rubikoną“, „Sizifo akmuo“, „gailestingasis samarietis“, „baronas Miunhauzenas“. Jie visose kalbose reiškia tą patį, tereikia tik išprusimo jiems „iššifruoti“.

Tačiau kuo pakeisti tokius frazeologizmus, kaip ispanų „el ha hecho una cara de monje“ (jis padarė vienuolio veidą – sakoma apie apsimetinėjantį doru), švedų „Det är ingen ko på isen“ (nėra karvės ant ledo – sakoma, kai nėra problemos), latvių „Pūst pīlītes“(pūsti antytes – meluoti, kalbėti niekus), lenkų „Bułka z masłem“ (bandelė su sviestu – sakoma, kai labai paprasta išspręsti problemą)? Tokiu atveju vertėjui tenka pavargti ir paieškoti tinkamiausio atitikmens, geriausiai atspindinčio tekste reiškiamą emociją. Geras vertėjas, vokiečių tekste radęs posakį „Radisschen von unten sehen“ (žiūrėti į ridikėlį iš apačios – mirti) jo nevers „akis užmerkti“ ar „iškeliauti pas Abraomą“, nes perteikti emocijai labiau tiks lietuviški atitikmenys „užsiversti“ ar „pakratyti kojas“.

Taigi vertėjas savo darbe negali būti „Molio Motiejus“– jis turi būti „su galva“. Kad skaitant išverstą tekstą mums nereiktų „sukti galvos“, kas gi ten parašyta.