Žinomiausi pasaulio vertėjai
Žmonių gebėjimą bendrauti skirtingomis kalbomis ir vertėjo funkciją daugelis mąstytojų vadino neįkainojama dovana. Prisiminkite istoriją: čia vertimas buvo ir karo, ir taikos priežastimi. Vertimo paslaugos visais laikais buvo reikalingos ir garsiems karvedžiams, ir karaliams, ir valstybės vadovams. Be jų neapsieinama ir šiandien. Istorijoje minimas ne vienas vertėjas, kurio darbas buvo itin svarbus ir reikšmingas, vis dėlto apie juos yra girdėję nedaugelis. Susipažinkite – žinomiausi pasaulio vertėjai.
Thomas Pereira ir Jean-Francois Gerbillon
Šie Jėzuitų misionieriai XVII amžiuje tapo svarbia istorijos dalimi. Čingų dinastijos imperatoriui Kangsi šių misionierių vertimo paslaugos buvo reikalingos derybose su rusais. Portugalui ir prancūzui pastarieji nurodė, kad kinai nesupras sutarties pakeitimų, tačiau jėzuitai išliko sąžiningi ir tinkamai atliko savo darbą. Sudaryta Nerčinsko sutartis leido išsaugoti imperatoriaus teritorijas, o jėzuitai užsitarnavo pagarbą ir galėjo naudotis sausumos keliu iš Europos į Kiniją, taip išvengdami priešiškų susidūrimų vandenyje.
Budistų indiškų sutrų vertimas
Vertimo paslaugos visais laikais buvo svarbios komunikacijai, tačiau vertimų biurai senovės laikais neegzistavo, todėl tuometiniai vertėjai turėjau daugiau laisvės keisti, interpretuoti ar redaguoti verčiamą tekstą. Juolab, kad užsienio kalbų žinojimas nebuvo toks paplitęs, kaip mūsų laikais. Istorinis vertimo pavyzdys yra II amžiuje atliktas indiškų sutrų vertimas į kinų kalbą, kurį atliko budistų vienuoliai. Sutros – tai filosofiniai, religiniai, moksliniai ir teisiniai senovės indų traktatai, saugoję išmintį ir formavę tuometinių žmonių požiūrį į gyvenimą. Atlikdami vertimą vienuoliai pakeiti originalią sutrų siunčiamą žinią, papildydami turinį kinų kultūros elementais. Šios pastangos neliko nepastebėtos ir prisidėjo prie budistų religijos sklaidos. Taigi, jei ne sumanūs vienuoliai, vertę tekstus, galbūt šiandien pasaulyje nebūtų priskaičiuojama 100 mln. budizmo pasekėjų.
Markas Tvenas
Rašytojo Marko Tveno vardas yra puikiai žinomas visame pasaulyje, tačiau už jo kūrinius ne mažiau įdomus ir… jis pats! Populiarūs kūriniai buvo išversti į daugybę kalbų ir tapo prieinami skaitytojams visame pasaulyje, bet pačius populiariausius vertimus rašytojas atliko pats. Vertimo paslaugos M. Tvenui nebuvo reikalingos, nes autorius siekė įrodyti vertimo vertimo nepatikimumą. Tam naudotas vadinamasis atgalinis vertimas, kai į užsienio kalbą jau išverstas kūrinys yra pakartotinai verčiamas į originalo kalbą, remiantis vertimu kaip pirminiu šaltiniu. Markas Tvenas vieną iš savo kūrinių pateikė trimis variantais: originalia anglų kalba, prancūzų kalba ir pakartotinai išvertą į anglų kalbą. Skirtumai buvo tarsi antausis rašytojui, todėl tai sukėlė svarbių atgarsių visuomenėje. Taip rašytojas įrodė vertimo galią, o tai prisidėjo prie požiūrio į vertimus formavimosi, kurį iki mūsų dienų puoselėja vertimo biurai.
Felipe
Istorija apie šį asmenį yra gana komiška. Teigiama, kad Felipė gimė Punos saloje, Inkų imperijos pakrantėje. Dar jaunystėje jis buvo ispanų paimtas į nelaisvę ir „įdarbintas“ vertėju Peru užkariavimo procese. Tai nebuvo labai sėkminga patirtis, nes Felipe negalėjo laisvai kalbėti nei kečujų kalba (ja tuo metu kalbėta Inkų imperijoje, Peru, Bolivijoje ir aplink), nei ispaniškai. Įdomu tai, kad abiejų kalbų vaikinas išmoko vien klausydamasis aplinkinių, be jokių papildomų pastangų. Visgi tai sudarė problemų: Felipė darė daugybę klaidų, kurios skamba netgi juokingai. Pavyzdžiui, „Šventoji Trejybė“ jo vertime tapo fraze „Dievas yra trys viename“, o paaiškinimas – „Kaip Dievas sako: trys ir vienas yra keturi“. Galima teigti kad šiame vertime yra tiesos, tačiau ji labai nutolusi nuo tikrojo vertimo. Dar blogiau buvo tai, kad Felipės žodynas, įgytas klausantis turgaus prekeivių ir uosto darbininkų buvo gana skurdus, todėl jis nemokėjo daugelio rečiau buityje naudojamų žodžių. Inkų valdovas Atahualpa įvertino Felipę kaip labai prastą vertėją, liepė jam kalbėti lėtai ir trumpais sakiniais. Teigiama, kad Felipė pamilo vieną iš valdovo haremo moterų ir prisidėjo prie jo mirties. Supratęs, kad nuo ispanų nebus laisvas net ir tuomet, jei Atahualpa sumokėtų išpirką, Felipė jiems pasakė, kad Atahualpa planuoja pabėgimą ir išpuolį prieš okupantus. Išsigandę maišto, ispanai inkų valdovą pakrikštijo, o vėliau jis rastas pasmaugtas ir sudegintas, vėliau surengtos iškilmingos laidotuvės. Deja daugiau žinių, ar Felipės vertimo paslaugos ispanams dar buvo aktualios, iki mūsų dienų neišliko.
